Evangelikų senųjų kapinių pradžia siekia dar XVII amžių. Prasidėjus reformacijai, Kelmės dvaro savininkas Jurgis Gruževskis pasirūpino, kad 1615 m. būtų pastatyta mūrinė parapijinė evangelikų–reformatų bažnyčia. Kelmėje buvo ne tik Žemaitijos reformacijos centras, bet ir reformatų bažnyčios Žemaitijoje senjoro rezidencija. Ilgainiui evangelikų reformatų parapija tapo mišri. XVIII a. viduryje dalį parapijos sudarė reformatai, kitą pusę – liuteronai. Visi jie meldėsi vienoje bažnyčioje, evangelikus liuteronus ilgą laiką aptarnavo reformatų kunigai. Tikėtina, kad XVII a. pradžioje Kelmėje įsikūrus evangelikų reformatų parapijai, buvo įsteigtos ir kapinės. Iš pradžių jos buvo skirtos evangelikams reformatams, vėliau – evangelikams liuteronams. Pirmojo pasaulinio karo metu kapinių pietvakariniame pakraštyje buvo palaidoti Vokietijos ir Rusijos imperijų kariai. XX a. 7-ame dešimtmetyje Kelmės r. Vykdomojo komiteto sprendimu kapinės likviduotos. Antkapiniai paminklai sunaikinti. Yra duomenų, jog paminklai buvo verčiami nuo stataus pietrytinio šlaito į Kražantės upę, naudojami statyboms. Giminės ir artimieji dalį mirusiųjų palaikų perkėlė į kitas kapines, tačiau didžioji dalis palaikų liko žemėje.
Evangelikų senųjų kapinių dalyje palaidoti Vokietijos imperijos kariai, žuvę 1915 m. prie Dubysos (palaidotų karių skaičius nežinomas). Šalia jų buvo palaidota apie 40 Rusijos imperijos nežinomų karių. Vokietijos imperijos karių atminimui pastatytas granitinis 2–3 m aukščio paminklas su ereliu viršuje.
Prasidėjus Atgimimui, Kovo 11-osios akto signataras Antanas Račas kelmiškis, turinčius vokiškų šaknų pakvietė burtis į Sąjūdžio Vokiečių rėmimo grupę. Vėliau buvo pastatytas kryžius, žymintis, kad čia būta kapinių. Pirmiausia Kelmės kultūros namuose, o vėliau salėje, kurioje dabar vyksta rajono savivaldybės Tarybos posėdžiai, kiekvieną mėnesį vykdavo Mišios, į kurias rinkdavosi evangelikų liuteronų tikėjimą išpažįstantys žmonės. Dabar tikintieji meldžiasi atnaujintoje evangelikų liuteronų bažnyčioje.
Atsiliepimai